Katerina, Norfolk Hauzas, Lambetas 1539 m. liepa
Nagi, pažiūrėkime, ką aš turiu?
Turiu ploną aukso grandinėlę, seniai mirusios mamos palikimą, kurį saugau liūdnai tuščioje brangenybių dėžutėje; bet tikrai turėsiu daugiau. Turiu tris sukneles, viena iš jų nauja. Turiu tėvo iš Kalė atsiųstų prancūziškų nėrinių atraižą. Turiu pustuzinį kaspinų. Ir, svarbiausia, turiu save. Turiu save, nepakartojamą save! Tik įsivaizduokite, šiandien man keturiolika! Keturiolika! Esu keturiolikos, kilmingos giminės atžala, nors, deja, neturtinga, bet įsimylėjusi, apsvaigusi nuo meilės. Grafienė mano senelė per gimtadienį padovanos man dovaną, tikrai žinau. Aš jos mylimiausia ir ji nori, kad gražiai atrodyčiau. Gal šilko suknelei, gal pinigėlį nėriniams. Draugės tarnaičių kambaryje šiąnakt surengs puotą, kai visos turėtume miegoti. Vaikinai pabarbens sutartą ženklą į duris, ir mes pulsime jų įleisti, o aš šauksiu „Ak, ne!”, tariamai norėdama, kad liktume vien merginos, lyg nebūčiau įsimylėjusi, beprotiškai įsimylėjusi Francį Derehamą. Lyg visą dieną nebūčiau laukusi vakaro, kada jį išvysiu. Po penkių valandų aš jį pamatysiu. Ne! Aš ką tik patikrinau brangų prancūzišką senelės laikrodį. Po keturių valandų keturiasdešimt aštuonių minučių.
Keturiasdešimt septynių minučių.
Keturiasdešimt šešių. Išties nuostabu, kad taip jį myliu, kad turiu žiūrėti, kaip laikrodis tiksi laiką, kol būsime kartu. Tikriausiai tai aistringiausia, pati ištikimiausia meilė, o aš esu nepaprastai jautri mergina, kad galiu šitaip giliai mylėti.
Keturiasdešimt penkios; vien laukti yra neapsakomai nuobodu.
Žinoma, aš neišsidaviau jam, kaip jaučiuosi. Mirčiau iš gėdos, jeigu tektų pačiai prisipažinti. O ir taip galiu mirti, mirti iš meilės jam. Nesakiau niekam, tik savo brangiausiai draugei Agnesei Restvold ir prisaikdinau ją kankinančia mirtimi, išdavikės mirties skausmu. Ji sakė, tegu ją pakaria, nuskandina, nuketvirčiuoja, bet ji niekam nepasakys, jog esu įsimylėjusi. Sakė, kad jau verčiau padės galvą ant trinkos kaip mano pusseserė karalienė Ana, negu išduos mano paslaptį. Sakė, kad ją galės perplėšti perpus kankinimų suole, bet neprasižios. Dar papasakojau Margaretai Morton. Ji tvirtina, kad net mirtis neprivers jos prabilti, net jeigu bus įmesta į lokių duobę. Sakė, kad gali ją deginti ant laužo — niekam neišduos šios paslapties. Tai gerai, vadinasi, draugės šiąnakt neprasitars prieš ateinant į kambarį Franciui, ir jis nežinos, kad man taip pat patinka.
Francį pažįstu daug mėnesių, pusę gyvenimo. Iš pradžių tik vogčiomis žvilgčiodavau, dabar jis šypsosi man ir sveikinasi. Kartą pašaukė vardu. Jis lankosi su kitais rūmų vaikinais merginų pusėje ir mano, jog yra įsimylėjęs Joaną Bulmer, kurios akys kaip varlės ir į kurią nežiūrėtų joks vyras, jeigu ne laisvas jos elgesys. Bet ji iš tikro elgiasi palaidai, ir dėl to joks vyras nežiūri į mane. Tai neteisinga. Ji gerą dešimtmetį vyresnė už mane, ištekėjusi ir žino, kaip suvilioti vyrą, o man dar daug mokytis. Derehamui taip pat per dvidešimt. Jiems visiems aš dar vaikas; bet nesu vaikas ir tą parodysiu. Man keturiolika, aš pasirengusi mylėti. Aš pasiruošusi turėti meilužį ir taip myliu Francį Derehamą, kad mirsiu, jeigu iš karto jo nepamatysiu. Keturios valandos ir keturiasdešimt minučių.
Bet dabar, nuo šios dienos viskas bus kitaip. Dabar, kai man sukako keturiolika, viskas tikrai pasikeis. Privalo pasikeisti, tą žinau. Užsidėsiu prancūzišką gobtuvą ir pasakysiu Franciui Derehamui, kad man keturiolika. Jis išvys tikrąją mane: jau moterį, moterį su tam tikra patirtimi, suaugusią moterį. O tada pažiūrėsim, ar jis liks su ta varliaveide, jei galės ateiti ir atsigulti į mano lovą.
Tiesa, jis nėra pirmoji mano meilė, tačiau nieko panašaus nejaučiau Henriui Manoksui. Jeigu jis prieštaraus, yra melagis. Henris Manoksas tiko man, kai buvau dar visai vaikas ir gyvenau kaime, kai tik mokiausi mergaitiškų dalykų ir nieko neišmaniau apie bučinius ir glamones. Kai jis pirmą kartą pabučiavo mane, man netgi nepatiko, maldavau liautis, o kai uždėjo ranką man ant sijono, iš pasipiktinimo garsiai sušukau ir pravirkau. Man buvo tik vienuolika, negalėjau išmanyti moteriškų malonumų. Bet dabar apie tai žinau viską. Treji metai su kambarinėmis išmokė mane visų reikalingų žaidimėlių. Žinau, ko nori vyras, ir kaip su juo žaisti, taip pat žinau, kada reikia sustoti.
Mano reputacija yra mano kraitis (mano senelė, sena gaiži katė, ne kartą pabrėžė, jog nieko kito neturiu), bet niekas niekada negalės pasakyti, kad Katerina Hovard nežino, kas jai ir jos šeimai priklauso. Esu moteris, nebe vaikas. Henris Manoksas norėjo būti mano meilužis, kai buvau vaikas, kai beveik nieko neišmaniau, kai nieko, kas reikia, nebuvau mačiusi. Daug savaičių jis mane spaudė eiti iki galo ir jau būčiau nusileidusi, bet jis pats apsigalvojo, išsigandęs, kad gali būti pričiuptas. Žmonės būtų blogai apie mus galvoję, nes jam per dvidešimt, o man tik vienuolika metų. Ketinome laukti, kol man sukaks trylika. Bet dabar gyvenu Norfolkų namuose Lambete, nebe palaidota Sasekse, pats karalius bet kurią dieną gali prajoti pro mano duris, arkivyskupas yra artimiausias mūsų kaimynas, o mano dėdė Tomas Hovardas, Norfolko hercogas, kartais užsuka su savo didele svita ir netgi prisimena mano vardą. Aš dabar gerokai aukščiau Henrio Manokso. Nebe kaimietuke, kurią galima prispausti bučiuotis ir padaryti kai ką daugiau. Dabar esu gerokai aukščiau viso to. Aš žinau, kas vyksta miegamajame. Esu Hovardų mergina, ir manęs laukia nuostabi ateitis.
Tik vienas „bet”. Tai tokia tragedija, jog net nežinau kaip ją ištversiu. Nors esu tokio amžiaus, kad galėčiau vykti į rūmus, o Hovardų atžalos vieta kaip tik yra karalienės kambariuose, negaliu to padaryti nes... nėra karalienės! Tai katastrofa. Nėra karalienės, nes karalienė Džeinė mirė pagimdžiusi kūdikį. Todėl rūmuose nėra vietos freilinoms. Man taip siaubingai nepasisekė, kaip jokiai kitai merginai: švenčiu keturioliktąjį gimtadienį Londone, o karalienė ima ir numiršta, užtraukdama dvarui gedulą. Kartais man atrodo, kad visas pasaulis susimokė prieš mane, lyg žmonės norėtų, kad gyvenčiau ir mirčiau kaip senmergė.
Kokia prasmė būti gražiai, jeigu joks kilmingasis manęs niekada nepažins? Kaip parodyti savo žavesį, jeigu niekas iš viso manęs nebus matęs? Jeigu ne mano meilė, mano mieliausias ir gražiausias Francis, Francis, Francis, būčiau giliausioje neviltyje ir nelaukusi nė dienos nusiskandinčiau Temzėje.
Bet, ačiū Dievui, galiu dėti viltis į Francį ir galiu lošti iš viso pasaulio. Juk Dievas, jeigu jis viską žino, sukurti mane tokią išskirtinę galėjo tik šlovingai ateičiai. Jis kai ką man paruošė? Man, tobulai keturiolikmetei? Tada juk neleis man tuščiai tūnoti Lambete?